Skaitinys – Alan Watts – „The Book…“

Knyga „The Book: On the Taboo Against Knowing Who You Are“  ̶  tai britų filosofo Alano Vatso (1915-1973 m.) filosofinis veikalas, kuriame išdėstytas požiūris į mus supantį pasaulį. Knygoje remiamasi senovės indų, kinų filosofijos bei mokslo žiniomis.

Pirmas skyrius: čia kalbama apie žmogų, jo vietą visatoje ir apie tai, kas yra žmogaus savasis „aš“. Žmogaus savasis „aš“ čia apibūdinamas kaip „tai“ ir yra artimas senovės Indijos vedų filosofijai. Autoriaus filosofija kalba apie žmogaus bendrumą su visata, iš kurios jis kilęs, o ne apie žmogų, atskirą nuo supančio išorinio pasaulio.

Antras skyrius: aprašoma nuolatinė kova mūsų visuomenėje. Pasakojama, kad mums yra įprasta kova, kurioje gėris turi nugalėti blogį, o žmogus ̶  gamtą. Autorius teigia, kad mes pamirštame, jog iš tikrųjų viskas yra viena ir atskiros dalys negali egzistuoti viena be kitos.

Trečias skyrius: pasakojama, kad gyvendamas vakarų civilizacijoje žmogus įprato sakyti „aš“, „mano“. Kalbama, kad vakarų visuomenėje įprasta skirstyti mus supančią aplinka į atskiras dalis, o ne suvokti viską kaip darnią visumą.

Ketvirtas skyrius: kalbama, kad į visatoje egzistuojančias esybes negalima žiūrėti kaip į atskirus vienetus, nes tos esybės negali egzistuoti atskirai, o tik kaip visuma.

Penktas skyrius: čia rašoma apie požiūrį į pasaulį, kai pasaulis suvokiamas kaip visuma, taip pat patariama, kaip gyventi vadovaujantis šiuo požiūriu.

Šeštas skyrius: autorius ieško pavadinimo knygoje plačiai aprašytai visumai. Jis visumą pavadino „tai“.

Paieškojus Google galima rasti PDF versiją.

Kaip moterys virė alų ir išgelbėjo pasaulį

2011 m. pristačius daug ovacijų sulaukusį „Discovery“ kanalo dokumentinį filmą „Kaip alus išgelbėjo pasaulį“ – reakcijos svyravo nuo tylių „paburbuliavimų “ iki tikrų įsiučio „blyksnių“. Vis dėlto, alaus istorikas Gregg Smith, nedvejodamas teigia: „Alus keitė ir formavo žmonijos istoriją – ne vieną

Šaltinis: Kaip moterys virė alų ir išgelbėjo pasaulį

Įdomus straipsnis, ne tik apie moteris 🙂

Viena Kalėdinė istorija (true story)

Prisėdau išgerti alaus ir prisiminiau vieną istoriją, kuri nutiko šventiniu laikotarpiu. Tos Kalėdos buvo labai geros, nes turiu ką papasakoti anūkams, jei tokių bus. Tik dar nesugalvojau moralo.

Prasidėjo viskas Kūčių vakarą – prabudau anksti ryte ir nusprendžiau paskaityti knygą ir pažiūrėti kokį filmą, o vakare mąsčiau aplankyti kokį barą, ką nors suryti ir ramiai stebėti kaip į miestą ateina Kalėdos.

Taigi. Apsirengiau ir pradėjau ieškoti kokio atidaryto barioko, o vėliau – tiesiog parduotuvės. Po kokių trijų valandų blaškymosi, patartas rumuno draugelio, nusipirkau du sumuštinius ir du šokoladukus visparyje. Toliau, kartu su tuo pačiu draugeliu, vaikščiojom po miestą, ieškojom vienišų kačių ir šunų, kuriuos, fantazavom, galima pasitiekti su nuostabia vandens taure iš ežero. Pažymėjom keletą durų, kur kaukė šunys ir išsiskyrėm, taip ir neradę veikiančio kaboko numalšinti savo troškulį.

Grįžau namo nieko nepešęs, bet štai – lietuvis draugas maloniai pakvietė į savo namus sutikti Kalėdų pas jį. Maiviaus ir laužiaus, tačiau išgirdęs magiškus žodžius – „maistas, alus ir nemokamas internetas“ – sutikau. Čiupau laptopą ir išgarmėjau pro duris.

Maistas buvo labai skanus, paruoštas draugo draugės, alus – gerai kaip visada ir Jack Daniels pakėlė mano nuotaiką. Dar labiau pakėlė nuotaiką būrys nepažįstamų žmonių internete, kurie taip pat neturėjo kur dėtis ir „čiatino“ Kūčių vakarą.

Atėjo rytas. Pradėjo važinėti pirmieji troleibusai ir nutariau šlitiniuoti namo. Paprastai užtrukdavau 15 minučių. Šį kartą (stebuklų naktis) – sugaišau tris valandas. Prabudau kažkokioje vietoje, tarsi troleibusų mamos įsčiose – vien tik troleibusai aplink ir aš. Ir aš buvau VIENAS – užrakintame troleibuse. Troleibusų parke. Smagiausia, kad be pagirių (ilgai snaudžiau). Bandžiau prisiminti, ar teko žaisti kokį žaidimą, kur herojus bėga iš troleibuso, bet nieko panašaus nepavyko atgaminti. Nutariau patikrinti vairuotojo kabiną – radau raktus, įkištus, daug mygtukų, kuriuos, aišku, paspaudžiau visus. Durys neatsidarė, bet kažkokie balsai pradėjo kažką šūkauti per raciją. Nelietuviškai (veiksmas vyko ne LT). Desperatiškai ieškojau išeities, galvojau net apie stiklo plaktuką ir jo beieškodamas radau mygtuką, kuris išleidžia orą iš durų uždarymo mechanizmo.

Pagaliau buvau laisvas – radau skylę tvoroje ir tiesiog dingau, girdėdamas šuns lojimą už nugaros, bet moviau neatsisukęs.

O kokias istorijas Tu pasakosi savo vaikams? 🙂