Viena Kalėdinė istorija (true story)

Prisėdau išgerti alaus ir prisiminiau vieną istoriją, kuri nutiko šventiniu laikotarpiu. Tos Kalėdos buvo labai geros, nes turiu ką papasakoti anūkams, jei tokių bus. Tik dar nesugalvojau moralo.

Prasidėjo viskas Kūčių vakarą – prabudau anksti ryte ir nusprendžiau paskaityti knygą ir pažiūrėti kokį filmą, o vakare mąsčiau aplankyti kokį barą, ką nors suryti ir ramiai stebėti kaip į miestą ateina Kalėdos.

Taigi. Apsirengiau ir pradėjau ieškoti kokio atidaryto barioko, o vėliau – tiesiog parduotuvės. Po kokių trijų valandų blaškymosi, patartas rumuno draugelio, nusipirkau du sumuštinius ir du šokoladukus visparyje. Toliau, kartu su tuo pačiu draugeliu, vaikščiojom po miestą, ieškojom vienišų kačių ir šunų, kuriuos, fantazavom, galima pasitiekti su nuostabia vandens taure iš ežero. Pažymėjom keletą durų, kur kaukė šunys ir išsiskyrėm, taip ir neradę veikiančio kaboko numalšinti savo troškulį.

Grįžau namo nieko nepešęs, bet štai – lietuvis draugas maloniai pakvietė į savo namus sutikti Kalėdų pas jį. Maiviaus ir laužiaus, tačiau išgirdęs magiškus žodžius – „maistas, alus ir nemokamas internetas“ – sutikau. Čiupau laptopą ir išgarmėjau pro duris.

Maistas buvo labai skanus, paruoštas draugo draugės, alus – gerai kaip visada ir Jack Daniels pakėlė mano nuotaiką. Dar labiau pakėlė nuotaiką būrys nepažįstamų žmonių internete, kurie taip pat neturėjo kur dėtis ir „čiatino“ Kūčių vakarą.

Atėjo rytas. Pradėjo važinėti pirmieji troleibusai ir nutariau šlitiniuoti namo. Paprastai užtrukdavau 15 minučių. Šį kartą (stebuklų naktis) – sugaišau tris valandas. Prabudau kažkokioje vietoje, tarsi troleibusų mamos įsčiose – vien tik troleibusai aplink ir aš. Ir aš buvau VIENAS – užrakintame troleibuse. Troleibusų parke. Smagiausia, kad be pagirių (ilgai snaudžiau). Bandžiau prisiminti, ar teko žaisti kokį žaidimą, kur herojus bėga iš troleibuso, bet nieko panašaus nepavyko atgaminti. Nutariau patikrinti vairuotojo kabiną – radau raktus, įkištus, daug mygtukų, kuriuos, aišku, paspaudžiau visus. Durys neatsidarė, bet kažkokie balsai pradėjo kažką šūkauti per raciją. Nelietuviškai (veiksmas vyko ne LT). Desperatiškai ieškojau išeities, galvojau net apie stiklo plaktuką ir jo beieškodamas radau mygtuką, kuris išleidžia orą iš durų uždarymo mechanizmo.

Pagaliau buvau laisvas – radau skylę tvoroje ir tiesiog dingau, girdėdamas šuns lojimą už nugaros, bet moviau neatsisukęs.

O kokias istorijas Tu pasakosi savo vaikams? 🙂

Ar norėtum paragauti žirafos?

Taip, jau girdžiu klykiančius gyvūnų mylėtojus. Taip pat manau, kad labai norint – tokios mėsos paragauti galima ir dabar, kaip ir kupranugario mėsos Arabijoje ar kengūros pas australus.

Kalba eina apie dirbtinę mėsą, kurią, bent jau teoriškai, galima išauginti bet kokią. Turint tinkamą šaltinį galima išauginti ir dinozauro mėsos (berods neturim). Ši žinia, aišku, seniena, bet prisiminiau ją beklausydamas podcast’o (kada nors pavardinsiu, kurių klausau).

https://en.wikipedia.org/wiki/Cultured_meat
https://lt.wikipedia.org/wiki/Laboratorijoje_u%C5%BEauginta_m%C4%97sa
http://qz.com/682369/the-future-of-meat-lies-in-a-325000-lab-grown-burger/